Utena kviečia į savo bažnyčias: reginiai čia nustebins
Straipsnis publikuotas 2020 m. rugpjūčio 13 d. portale 15 min.
Autorė: Kristina Stalnionytė
Straipsnio nuoroda: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/utena-kviecia-i-savo-baznycias-reginiai-cia-nustebins-642-1360866?fbclid=IwAR2F6fP99Zl0BlDmm4pvNCCy_GTd0KXh_br5DD-V4ZdcKRvgbQ_6a7sfrjU
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Utenos turizmo informacijos centru.
Girgžtelėję varteliai sudrumsčia ryto tylą, atverdami kelią į seniausios Utenoje Kristaus žengimo į dangų bažnyčios šventorių. Ant geležinių strypų žvilga rasa, žolynai skleidžia dangun savo aromatus. Pajutusi į mane įremtą žvilgsnį, pakeliu akis – Arkangelas Mykolas trimituoja nuo stogo, kviesdamas į sekmadienio mišias. Saulė, auksu nuliejusi rytinį Mykolo šoną, žada giedrą dieną. Tokiu oru kojos pačios veda pasivaikščioti po Utenos bažnyčias.
Kristaus žengimo į dangų bažnyčia – pati seniausia Keli žingsniai takeliu nuo vartų, ir aš jau prie gracingo raudonų plytų pastato, šildančio šonus atokaitoje priešais šimtamečius medžius. Kristaus žengimo į dangų bažnyčios durys atvertos, bet vidun neskubu, grįžteliu atgal pasigrožėti reginiu. Šalia stiebiasi iš akmenų sukrautas varpinės bokštas, kitoje pusėje už akmeninės tvoros raudonuoja senų plytų klebonija. Moteriškė palinkusi ravi šventoriaus darželį, varna kranksi spoksodama į ją nuo šakos. Stabtelėjusi po medžiu, perbraukiu pirštais kerpėtus sienos akmenis. Šie lyg prakalbinti pažadina vaizduotę, kuri tuoj nuskraidina į praėjusius laikus.
Utena kviečia į žygį po bažnyčias +9 Istorikai nesutaria, kada Utenoje atsirado pirmoji bažnyčia. Dažnas jų tik paskėsčios rankomis, patrūkčios pečiais. Vieni mano, kad pirmąją bažnyčią 1390 m. fundavo Jogaila, kiti – kad 1416 m. įsteigė Vytautas. „Kelios ankstesnės medinukės, buvę dabartinės vietoje, supleškėjo iki pamatų – išnyko kaip dūmas tikrąja šio žodžio prasme“, – linguoja galva Utenos turizmo informacijos centro vadovė Rasa Jasinevičienė.
Prie langų svajodavo vikarai
Istoriniuose archyvuose išlikę tik dviejų paskutiniųjų medinių šventovių aprašymai. Pasak tų raštų, XVIII a. Utenos bažnyčią puošė du virš prieangio iškilę bokštai, o vidų – trys altoriai. Iš bokštų kasdien skalambydavo varpai, kviesdami parapijiečius maldai. Klausydamasi Rasos pasakojimo, girdžiu juos aidinčius virš saulės nuauksintų laukų. Netoliese veikė ir špitolė – prieglauda senoliams, beturčiams, neįgaliesiems ir ligoniams. Tuometinė klebonija į pasaulį žvelgė per savo 16 langų, prie kurių parimę svajodavo vikarai ir lietuviškiems pamokslams ruošdavosi kunigai. Bažnyčiai priklausė dar ir svirnas, klojimas, daržinė, bravoras. Tai buvo laikai! Alus ir midus liejosi į svietą, nešdamas bažnyčiai pelną. Didžiausią pajamų dalį sudarė kasmet mokamos Utenos ir Užpalių dvarų dešimtinės bei pajamos iš žemės su turgaviete, krautuvėlėmis, smuklėmis. Riebesnio maisto, t.y. žuvų, bažnyčios tarnai pasigaudavo (arba jiems pagaudavo) aplinkiniuose vandenyse. Ta proga ąžuolinis stalas refektoriume pasipuošdavo nauja drobine staltiese, iš statinės atkeliaudavo ąsotis giros, o gardaus kvapo privilioti bažnyčios tarnai susirinkdavo draugėn. Tiesdavo rankas virš stalo palaiminti lėkščių su garuojančiu laimikiu, ką tik patiektu jiems po nosimi. Taip romiai leidžiant dienas nepastebimai slinko metai, bažnyčia pakrypo, o po šimtmečio galiausiai ir supleškėjo.
Laimingas skaičius – keturi
Betgi nėr to blogo, kas neišeitų į gera – XIX a. pradžioje klebono Tado Milošo lėšomis iškilo dar gražesnė ir didesnė bažnyčia. Pušinį jos fasadą puošė keturios kolonos, o vidų – keturi altoriai. Keturių stulpų medinę varpinę nuo lietaus saugojo lentinis stogas. Su Rasa sutarę, kad laimingas amžiaus skaičius turbūt buvo keturi, leidžiamės minčių takais tolyn, į Klebonijos sodą… Dabar jį mena tik viena kita prie kapinių išdygusi laukinė obelis. Tarp eilėmis nusidriekusių Klebonijos vaismedžių anuomet šokinėdami iš džiaugsmo čirškė špokai ir zyzė vapsvos. Apmąstydami Dievo valią tykiais vasaros vakarais po sodą vaikštinėjo išrinktieji. Tai kriaušę, tai obuolį sugrauždavo. „Fe“, – mesdavo į šalį kirmėlės užgrobtą vaisių ir stverdavosi kito. Uosdavo žolynų syvais įsigėrusią rasą, akimis rūką palydėdavo į sutemas. Rojus, ne kitaip. Bėda ta, kad Utenos bažnyčios valdas ir gėrybes 1843 m. perėmė Rusijos imperijos iždas, o neilgai trukus jai priklausiusio palivarko pastatus išgrobstė kas suspėjo. Nemažai prisidėjo ir tuomet bažnyčios valdose gyvenęs 51 baudžiauninkas, 28 daržininkai ir 19 viengungių. Galiausiai 1879 m. į dangų su liepsnomis išlėkė paskutinė medinė Utenos bažnyčia. Prireikė tik penkerių metų, kad jos vietoje iškiltų mūrinė Kristaus Žengimo į dangų šventovė, kurios varpų aidas sekmadieniais girdėti visur aplink Utenio aikštę. Nuo to laiko ji keletą kartų tai šen, tai ten pataisyta, o jos šimtmečio proga 1979 m. restauruotas didysis altorius.
Nuo kūrinių apsisuka galva
Įžengus į bažnyčią apsupa vėsa, iš paveikslų akis susmeigia šventieji. Daugumą bažnyčios meno vertybių XX a. pabaigoje restauravo dailininkė Elena Šmigelskaitė. Iš Petro Rozalino kūrinių žvelgia Angelas sargas, į Dangų imama Marija, auką atnašaujantis sielvartingas Izaokas. Dar daugiau šventųjų susikaupę sėdi prie XVIII a. uteniškio dailininko nutapyto Paskutinės vakarienės stalo. Elena Šmigelskaitė antrajam gyvenimui prikėlė ir 1873-1887 m. sukurtas stacijas. Savo žingsnių aido klausydama nusitaikau link Kryžiaus altoriaus – jame stovi prieš du šimtmečius į kryžių perdirbta sidabrinė monstrancija, kurią 1698 m. bažnyčiai paaukojo klebonas Mykolas Puzyna. Prie jo išlikusi ir 1885 m. Utenos krašto meistro Juozapo Paplausko padaryta ketaus sakykla. Nuo vidurinės navos lubų XX a. pakibo sunkus uteniškio Kazimiero Ivanausko sukurtas geležinis sietynas. Kai nuo kūrinių susisuka galva, ir kojos pasisuka link durų. Einančią pro vartus mane išlydi Arkangelas Mykolas, kurio medinę skulptūrą tarp 1883 ir 1913 m. sukūrė medžio drožėjas Antanas Deveikis. Taip ilgai nebūtų išstovėjusi, jei nebūtų dusyk atnaujinta. Nuo vartelių žvilgsniu užkliudau varpinę – ji šiek tiek kitokia nei bažnyčia, nes visu dešimtmečiu senesnė. Sako, šią varpinę statę trys dvarininkai iš savo kišenės paklojo per 4580 rublių. Jų projektas užtruko trejus metus. Per Pirmąjį pasaulinį karą 3 varpai iš varpinės iškeliavo į Rusiją, bet po karo grįžo tik du – trečiasis kažkur pasimetė, o gal buvo sulydytas į patranką.
Naujoji bažnyčia – gamtos ir Maximos apsuptyje
Paėjėjusi pora kilometrų per parkus, iš senosios bažnyčios laikų persikeliu į XXI amžių. Naujoji Dievo Apvaizdos bažnyčia, kurios varpus sekmadieniais girdi kita pusė miesto, iškilo tik šiame tūkstantmetyje. Pasak Rasos Jasinevičienės, idėjos sumanytojas ir naujosios parapijos kūrimo pradininkas buvo kunigas Sigitas Sudentas, parapijoje dirbęs 1990 – 2002 m. Dar nepakilusi iš Vyžuonos slėnio į kalvelę, atsisėdu ant suoliuko pasekioti akimis paupyje varlinėjantį gandrą. Po tilteliais šokinėja žvirbliai, kitoje upės pusėje vaikai slampinėja tarp pušų su riešutais delnuose, tikėdamiesi iš drevės išvilioti voveraitę. Ant šlaito raudonuoja Parapijos namai, kurių langai žvelgia į platų ir žalią Vyžuonos slėnį. Keliolika laiptelių iš slėnio, ir prieš akis išnyra koplyčia. Linguoja gluosniai, kvepia narcizai, prie durų visus įeinančiuosius pasitinka žmogaus dydžio Marijos skulptūra. Koplyčia čia atsirado pirmiau bažnyčios ir nuo 1990 m. ilgai stovėjo vieniša. Darbams sustojus daugiau nei dešimtmetį buvo ramu, kol pagaliau „VP Market“ suderėjo mainais už pusę sklypo „Maximos“ reikmėms finansuoti bažnyčios statybą. Už talentą ir išmonę šiose derybose uteniškiai dėkingi kunigui Henrikui Kalpokui. Po šio įvykio darbai sukruto, pajudėjo. 2004 m. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pašventino kertinį Dievo Apvaizdos bažnyčios akmenį, o po metų jau šventino sprinto greitumu prie koplyčios išdygusią bažnyčią. Šalimais raudonavo klebonija ir parapijos namai, žaliavo jauni medžiai, krūmai ir gėlynai. Puiki vieta, darnus ansamblis: iš mišių – į parduotuvę, iš parduotuvės – į mišias. Išalkai per ilgą pamokslą – gali nubėgti barankų ir pasiklausydamas paukščių čiulbesio pakeliui vėl grįžti į suolą kunigui nespėjus nė minties užbaigti.
Viską stebi Dievo Apvaizdos akis
Tarp pamokslų net ir tuščioje Dievo Apvaizdos bažnyčioje jautiesi stebimas. Virš uteniškio skulptoriaus Valentino Šimonėlio iš lietuviško akmens iškalto altoriaus bei sakyklos kabo didžiulė Apvaizdos akis. Tai menininko Kazimiero Morkūno sukurtas erdvinis vitražas, kurio dvynys – vitražas Kristus – kabo šalia. Šie kūriniai ir bažnyčios langus puošiantys to paties menininko sumanyti Kryžiaus kelio stočių vitražai yra didžiausios architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Mindaugo Jamanto suprojektuotos šventovės vertybės. Kiekvieną sekmadienį tikinčiuosius į mišias iš 44 m. aukščio bokšto kviečia Jėzus, Marija, Juozapas ir Gerhardas. Tai bokšte įkurdinti kompiuterizuotai valdomi varpai, atsiųsti bažnyčiai dovanų iš Vokietijos. Po varpais įtaisyti ir vokiški 3 manualų bei 60 registrų „Johhanus Gloria“ elektroniniai vargonai. Dar labiau nei meno kūriniais Dievo Apvaizdos bažnyčia nustebina savo atvira, didžiule erdve. Ją puošia neįprastos metalo konstrukcijos, betono kolonos, pasieniuose stovi matinio stiklo klausyklos. Šiuolaikiški bažnyčios suolai talpina daugiau nei pusę tūkstančio žmonių, o kad darganotu oru besimeldžiantieji nesušaltų, paklotos šildomos grindys. Jas išbandysiu žiemą, kai atvės. O po pasivaikščiojimo po Utenos šventyklas galite atspėti, kur link suku atvėrusi aukštas, stiklines duris. Žinoma, barankų…
Atsiliepimai