Delfi.lt straipsnis "Keturios vienuolės per dvejus metus seną namą Utenoje pavertė moderniu vienuolynu: pasisvečiuoti kviečiamas kiekvienas"

Straipsnis "Keturios vienuolės per dvejus metus seną namą Utenoje pavertė moderniu vienuolynu: pasisvečiuoti kviečiamas kiekvienas"
Straipsnis publikuotas portale Delfi.lt 2020 m. rugsėjo 28 d.
Straipsnio autorė Kristina Stalnionytė
Nuoroda: https://www.utenainfo.lt/naujienos/15-min-straipsnis-beprotiska-zingsni-zengusios-utenos-vienuoles-sena-nama-pakeite-neatpazistamai/
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Utenos turizmo informacijos centru.

Įdienojus su rinke riestainių sustoju priešais naują dviaukštį pastatą. Kieme pūpso cemento maišas, į sieną atremtas karutis, drenažo vamzdis – matyti, kad statybos jau persikėlė į išorę. Čia netrukus sužaliuos gėlių darželis. Dar ne visi įrankiai suslėpti, bet langai švarutėliai, laiptas nušveistas, durų skambutis ragina greičiau jį spausti. Dievo Apvaizdos seserys greitesnės už mane – durims atsilapojus sužimba trys romios šypsenos – Dominykos, Paulinos ir Tomos. Ketvirtosios sesers Linos nėra, išvykusi pasisvečiuoti į kitą vienuolyną.
Pasilabinusi žengiu į erdvią svetainę su plačiais langais. Židinys, krėslai, didelis stalas, aplink kurį telpa visa minia svečių. Didžiuojuosi seserų darbu, nors pati prie jo ir neprisidėjau: per dvejus metus seną namą paversti dvigubai didesnio ploto moderniu vienuolynu ne bet kas sugebėtų. Nuo židinio atbrailos žvelgia Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Vincento Pauliečio ikonos, virš jų kabo meniškas kryžius – Utenos Dievo Apvaizdos parapijos dovana seseriai Paulinai amžinųjų įžadų proga. Glostau sienas, stuksenu į mūrą – toks jaukus prisilietimas ir šviežumo kvapas. Riestainiai gula ant kavos stalelio, baltoje virtuvėje kaista virduliukas. Dominyka pasakoja, kaip dar prieš kurdamos vienuolyną seserys nusprendė būti mieste, o ne už miesto, kad vieta žmonėms būtų lengvai pasiekiama. Tikintieji čia ateina vakarais kartu su vienuolėmis pasimelsti ir paskaityti psalmių. Savo naująjį pastatą seserys vadina atviru vienuolynu žmonėms. Į juos pabendrauti su vienuolėmis atvyksta ir grupės. Su nakvyne čia telpa dvi dešimtys žmonių, be nakvynės – dvigubai daugiau.
Vienuolynas šioje vietoje išdygo ne atsitiktinai. Ankstesniame pastate, kurio gabalą Dominyka su Paulina sėkmingai nugriovė, o paskui trigubai tiek sienų pristatė (žinoma, ne savo rankomis, o statybų bendrovės), 17 metų gyveno seserys Mišelė ir Dolorita. Jas primena konferencijų salėje kabantis šių seserų naujosioms vienuolėms dovanotas kryžius. Pardavę pastatą, Mišelė ir Dolorita 2012 m. išsikėlė kitur, o jų misiją tęsia dabartinės vienuolės. Dievo Apvaizdos vienuolynui priklauso ir dešimt arų žemės aplink pastatą, kurią seserys planuoja gražiai apželdinti, įkurti svečiams automobilių stovėjimo aikštelę.
Per šimtą metų Utenos krašte darbavosi daugiau nei dvi dešimtys vienuolių iš įvairių vienuolynų. Jos rūpinosi našlaičiais, seneliais ir ligoniais, vykdė švietėjišką ir sielovadinę veiklą. O viskas prasidėjo dar 1930 metais nuo vienuolijos įkūrėjos ir Dievo tarnaitės Marijos Rusteikaitės, garsios Rusteikų giminės dvarininkės. Atviras vienuolynas žmonėms – tai Marijos mokyklos filialas, kuriame vyksta rudens, žiemos ir pavasario sesijos po tris savaitgalius; advento ir gavėnios rekolekcijos, pašaukimų sielovados savaitgaliai, maldos grupių priėmimas, konferencijos dvasingumo ir maldos temomis.
Atsikraustę iš Panevėžio į Uteną seserys ne iš karto ėmėsi perstatinėti vienuolyną. Tik pagyvenę senajame pastate ketverius metus suprato, kad jis nefunkcionalus, o norinčiųjų ateiti vis daugėja.
Galiausiai ryžosi. Per ketverius metus iš trijų aukštų namo su šešiais kambariais, užimančio 250 kv. metrų plotą, išėjo dvigubai didesnis pastatas su erdvia ir šviesia koplyčia, zakristija, dideliu valgomuoju, paskaitų sale, keturiais seserų kambariais ir devyniais kambariais svečiams. Teko nugriauti daugiau nei du trečdalius sienų ir pertvarų, o prie likusių priklijuoti naujas pastato dalis. Seserys dirbo iš peties kartu su architektu ir statybų vadovu, svarstydamos planus, parinkdamos medžiagas, baldus, dekoracijas. Net sienas lygino. Dabar džiaugiasi vaikštinėdamos erdviame 500 kvadratų vienuolyne. Svetainėje jos kartu su svečiais valgo, bendrauja, meldžiasi. Šių vienuolių misija – eiti į pasaulį, pas žmones, todėl ir jų maldoms bei skaitymams skirtas laikas trumpesnis: keturios su puse, o ne aštuonios valandos per dieną, kaip uždaruose, tik maldai pasišventusiuose vienuolynuose. Tai vienintelė vienuolija Panevėžio vyskupijoje, turinti lietuviškas šaknis.
Šalia, dvigubai didesniame plote, sužaliuos vienuolyno sodas – jo projektą sklaidau rankose gerdama arbatą. Projekte sužymėtos pušys ir vaismedžiai, gėlynai, poilsiui skirti suoliukai. O kol kas augalų mylėtoja Paulina sode augina agurkus, pomidorus ir dar šimtą daržovių rūšių.
„Pirmiausia – vienuolynas, o po to – sodas“, - sako ji. Pasak Dominykos, šios statybos – tai Dievo rūpesčio ženklas. Būdamos atviros šiai vietovei ir Dievo vedimui, vienuolės stengiasi kuo aiškiau įsiklausyti, ko reikia šiam rytų Aukštaitijos kraštui. „Galiausiai supratome, kad tai turi būti atviras vienuolynas, skirtas žmonėms. Žengėme beprotišką žingsnį, be jokio finansinio garanto pradėti milžiniškas statybas, tačiau Utenos savivaldybės palaikymas ir daugelis Utenos krašto žmonių dosnumas bei tarptautiniai labdaros fondai, sukūrė stebuklą“, - sako Dominyka. Kai kurios įmonės prie vienuolyno įrengimo prisideda statybinėmis ir apdailos medžiagomis. Dar truputėlį trūksta, bet tai jau tik smulkmena – seserys tiki, kad atėjus metui išsivers.
O kaip seserys pragyvena? Atvažiavę lankytojai skiria vienuolynui auką, atveža maisto produktų. Vienuolės gamina svečiams pietus ir vakarienes, parduoda pačių sukurtus rankdarbius ir muilus. Paulina dirba mokytoja ir piešia ikonas. Šio meno ji mokosi Vilniuje. Netžandikaulis atvimpa išvydus Paulinos darbus. Ji pati nesigiria, tenka viską iškamantinėti. Toma lanko ligonius Šv. Klaros slaugos ligoninėje. Dominyka – lektorė, ją dažnai kviečia į vienuolynus ir kitas bažnyčias skaityti paskaitų. Seserys organizuoja savaitgalius ir stovyklas jaunimui, rengia paskaitas suaugusiesiems ir maldos vakarus uteniškiams.
Kol Paulina ruošia pietus, Dominyka vedžioja po vienuolyną. Apžiūrime koplyčią, konferencijų salę, svečiams paruoštus kambarius. Ant palangių ir sienų pastebiu dar daugiau ikonų. Viena jų tapyta Dominykos. Stabtelime vienuolyno konferencijų salėje, kur nuolat veikia įvairios parodos, priimamos mokinių grupės edukacijoms, vyksta seminarai krikščioniškomis temomis. Dominyka kiloja iš užjūrio atkeliavusias tautiniais raštais išmargintas juostas, pasakoja apie eksponatus.
Palaiminę Paulinos pagamintus pietus, seserys čiumpa šaukštus į rankas. Viena per kitą pasakoja, kaip priima pavienius lankytojus ir grupes, kurie nori susipažinti su vienuolyno istorija ir jo misija.
Žmonių vis daugėja, daugėja ir norinčiųjų aplankyti parodas. Nors vienuolynas atviras žmonėms, dėl ekskursijų būtina susitarti iš anksto. Norintiems kartu pasimelsti, galima tiesiog ateiti ar atvažiuoti maldos laiku. Kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį, 19 val. vyksta maldos vakarai, atviri plačiai visuomenei. Dominyka tikina, kad Vienuolyno koplyčia atvira visiems, ieškantiems Dievo artumo. Vienuolyno įrengimo ir jo aplinkos tvarkymo darbai dar nebaigti. Kad jie vyktų sklandžiai, seserims trūksta maždaug šimto tūkstančių eurų. Neabejingi šiam projektui gali paaukoti vienuolėms. Kokiems darbams trūksta pinigų ir į kokią sąskaitą aukoti surašyta nuotraukoje.

Atsiliepimai

Komentuoti