Kraštotyrininko A. Namiko namas

Paminklai

Archeologas, pedagogas, kraštotyrininkas, vertėjas, Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėjas Antanas Namikas gimė 1887 m. Gaigalių kaime (Užpalių valsčius). Tėvų raginamas įstojo į Kauno kunigų seminariją, bet studijas nutraukė. Išlaikęs mokytojo egzaminus, 1908–1958 metais su pertraukomis dirbo pedagogo darbą: mokytoju, direktoriumi, inspektoriumi Rokiškio, Skapiškio, Radviliškio, Utenos, Ukmergės, Dusetų, Pakruojo, Salų mokyklose. 1917 m. baigė Maskvos imperatoriškąjį archeologijos institutą ir apgynė disertaciją „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės nelaisvo ūkio istorijos medžiaga”. 1929 m. įkūrė Utenos kraštotyros muziejų, kuriam padovanojo paties surinktą archeologijos ir senųjų raštų kolekciją. Prasidėjus sovietų okupacijai, buvo atleistas iš pareigų ir iš Utenos išvyko. 1951 m. rudenį buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą (Rusija). 1956 m. grįžo į Lietuvą, gyveno Klaipėdoje, Kaune, Anykščių rajone. Gyvenimą tremtyje A. Namikas aprašė atsiminimuose „Migratio in Orientem” („Pasitraukimas į Rytus”). Išvertė Hermano Vartbergės kroniką, Vygando Marburgiečio „Nauja Prūsų kronika“, „Senoji Livonijos kronika“, „Eiliuota Livonijos kronika“, Petro Dusburgo „Prūsų žemės kronika“. Mirė 1980 m. Kaune, palaidotas Užpalių kapinėse. A. Namiko sukaupta biblioteka ir rankraščiai saugomi Utenos kraštotyros muziejuje. 2003 m. Utenos kraštotyros muziejaus iniciatyva išleista A. Namiko knyga „Gyvenimo fragmentai“. Namas Užpaliuose, kuriame gyveno A. Namikas, paženklintas atminimo lenta.

Atsiliepimai

Komentuoti