Liaudies namai ir Margaritos Kemėšytės knygynas

Architektūra

Kontaktai

XX a. pradžioje klebonas Antanas Švatelis ėmė rūpintis, kad prie bažnyčios būtų pradėti statyti Liaudies namai – parapijos pastatas su didele sale, mansarda, kambariais arbatinei ir knygynui. Paaiškėjus, kad pastatas skirtas viešiems susirinkimams ir jame įrengta 150 vietų salė, Kauno gubernijos valdyba Liaudies namų veiklą uždraudė. Klebonas Antanas Švatelis ir kunigas Jonas Švagždys kreipėsi į gubernatorių Piotrą Veriovkiną, kuris išdavė raštišką leidimą šių namų veiklai ir vaidinimams. Liaudies namai savo veiklą pradėjo 1907 m. Veikė Jono Banio vadovaujamas didelis bažnyčios choras, „Birutės“ salėje buvo demonstruojami begarsio kino seansai, lydimi vietinių muzikantų (dažniausiai smuikininkų) gyvai atliekama muzika.
Pirmas lietuviškas vakaras įvyko 1908 m. sausio 3 d.
Teatro mėgėjų kuopa vaidino įvairius to meto dramos veikalus („Betliejus“, „Ne sau žmonės“, „Litvomanai“, „Dvi moterys“, „Genovaitė“, „Ūkanose“, „Adatos“) ir operetes. Mėgėjų teatro tradicijos įsišaknijo Utenoje ir su naujomis pajėgomis veiklą tęsė nepriklausomoje Lietuvoje. Utenos mėgėjų teatro kuopos pirmininkas Liudas Urbanavičius 1927 m. rašė, kad Utenos vaidintojai turi savo kuopos įstatus ir laikosi iškelto tikslo: „Kelti ir remti lietuvių tautos meną visuomenėje“. Utenos mėgėjų teatro režisierius Jonas Banys palaikė ryšius su Valstybės teatro režisieriumi Juozu Vaičkumi. Jo dėka 1911 m. liepos mėnesį Utenoje buvo laukiamas J. Vaičkaus „Skrajojančio teatro“ pasirodymas. Kokį spektaklį Kauno artistai buvo numatę vaidinti Utenoje? Ar atvyko į Uteną – atsakymo nepavyko rasti.
1913 m. Utenos žemės ūkio draugijos pirmininkas Liaudies namų jaunimo ratelio narys Pranas Dičius laiške bičiuliui Jurgiui Bukėnui rašo apie Utenos parapijos namų teatro kuopos veiklą, kviečia atvykti į Uteną ir iš arčiau susipažinti su teatro kuopos veikla bei uteniškiais: „Pasigirti neturiu kuo, bet manau, daug naujo pamatytumei uteniškių veikime.“
Tarpukariu į Liaudies namų salę pasiklausyti žymių lektorių susirinkdavo gimnazijos mokiniai, parapijiečiai. Čia yra kalbėję prelatai Mykolas Krupavičius, Konstantinas Olšauskis, profesorius Kazys Pakštas. Čia vykdavo rinkimai, ateitininkų, pavasarininkų, angelaičių sueigos.
Liaudies namai tapo svarbiu švietėjiškos kultūros židiniu Utenoje dar ir todėl, kad vienoje iš patalpų Margarita Kemėšytė atidarė Utenos parapijos knygynėlį-skaityklą. Atvykusi į Uteną 1905 m. Margarita Kemėšytė apsigyveno Šimelių namuose Bažnyčios g.12, ten ir pradėjo knygų prekybą, dirbo kunigo A. Švatelio špitolėje įsteigtame lietuviškų knygų knygynėlyje, kuriame knygas pardavinėjo šv. Kazimiero d-jos vardu. Vėliau knygynėlį perkėlė į Liaudies namus. Knygomis aprūpindavo brolis kunigas Fabijonas Kemėšys.
Knygynėlis turėjo savo iškabą virš durų ir antspaudą, kuriuo žymėdavo parduodamus leidinius. Margarita Kemėšytė taip pat užsiėmė ir leidyba, išleido „Lietuviškas giesmes“, Žalvarnio poezijos knygelę „Dienelei brėkštant“ ir kt.
1907 m. balandžio 15 d. Utenos klebonas Antanas Švatelis, kunigai Jonas Švagždys ir Pranciškus Turauskas įkūrė katalikiškos ,,Saulės’’ draugijos Utenos skyrių, kuris steigė ir finansiškai rėmė pradines mokyklas kaimuose, o M. Kemėšytės knygynas šelpė mokinius sąsiuviniais ir vadovėliais.
Liaudies namuose lankėsi ir lietuvių kultūros skleidėja lenkų tarpe Stefanija Drazdauskaitė (Strazdaitė) Jablonska, gimusi Bikuškio dvare bajorų šeimoje. Ji garsėjo kaip poetė ir lietuvių literatūros kūrinių (tame tarpe ir A. Baranausko poemos „Anykščių šilelio“) vertėja į lenkų kalbą. Stefanija Jablonska bendradarbiavo „Vilties“ dienraštyje, išvertė, sudarė ir išleido lietuvių poezijos rinkinį, kurį įsigyti buvo galima ir Margaritos Kemėšytės knygyne. Kun. Pranciškus Turauskas gyrė ir vertino Stefanijos Jablonskos talentą bei poetinę intuiciją. Stefanija stengėsi Liaudies namuose surinkti lietuvių rašytojų portretų galeriją, taip pat troško dalyvauti katalikiškos „Saulės“ draugijos veikloje, tačiau į draugiją jos nepriėmė, nes buvo liuteronė. Stefanija Jablonska ir Margarita Kemėšyte bendravo ir stengėsi suartinti lenkų ir lietuvių tautas per lietuvių poeziją. Manoma, kad Stefanija Drazdauskaitė (Strazdaitė) Jablonska susieta giminystės ryšiais su garsiuoju poetu ir kunigu Antanu Strazdu (Strazdeliu).
Šiuo metu šis pastatas – gyvenamasis namas.

Atsiliepimai

Komentuoti