Senoji vaistinė

Archyvuose minima, kad pirmoji Utenos vaistinė įsteigta 1847 m. dviejų galų mediniame pastate, kuriame buvo 13 langų, 3 krosnys.
1879 m. Uteną nusiaubė gaisras, kurio metu sudegė apie du trečdaliai medinių miestelio pastatų, jų tarpe ir vaistinė, ir bažnyčia. Bažnyčią nuspręsta pastatyti iš plytų, o iš likusių plytų nuo bažnyčios statybos provizorius Apolinaras Stankevičius pastatė naują vadinamojo „plytų stiliaus“ vaistinę dabartinėje Kęstučio g. Gatvė tuomet gavo Vaistinės pavadinimą. Viename vokiškame atviruke prie vaistinės matosi medinis priestatas – prieangis, kurio vėliau neliko.
Apolinaro Stankevičiaus duktė Petronėlė Stankevičiūtė 1880 m. ištekėjo už provizoriaus Vitoldo Lukoševičiaus, kilusio iš Budreikių dvarelio. Taip Vitoldas Lukoševičius paveldėjo uošvio vaistinę, kurioje darbavosi iki 1935 m.
Lukoševičių šeima gyveno kitoje vaistinės namo pusėje. Vitoldas Lukoševičius su dukterimis Felicija ir Elena dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, labdaros vakaruose, dainavo chore, lankėsi paskaitose, bendravo su Utenos krašto bajorais, vykdavo pas juos į svečius. Po Vitoldo Lukoševičiaus mirties vaistinėje darbą tęsė jo duktė Felicija Lukoševičiūtė. Su kaimynystėje gyvenančia Stefanija Šimelyte įsidukrino dvi našlaites seseris ir jas išaugino. Stefanija rūpinosi Tefesfora, o Felicija globojo Bronę. 1941 m. Felicija buvo ištremta į Sibirą, jai leista grįžti į Lietuvą tik po Stalino mirties. Grįžusi įsidarbino vaistinėje padėjėja, tačiau Sibire praradusi sveikatą, dirbti jau nebegalėjo. Mirė 1969 m. senelių prieglaudoje, palaidota šalia tėvo kapo Budreikiuose.
Sovietmečiu vaistinės pastate gyveno ne vien vaistininkų šeimos, nes buvo pristatyta namo dalis, joje įrengti butai, įsikėlė nauji gyventojai. Pastatas iš esmės rekonstruotas ir paaukštintas, iš senojo fasado teliko priekinė sužalota pastato siena ir cilindriniais skliautais dengti rūsiai.
Šiuo metu tai gyvenamasis namas su butais. Pastate veikia optikos salonas.