Šv. Mykolo sentikių cerkvė

Maldos namai

Kontaktai

Sentikiai – religinė bendruomenė, nepripažįstanti XVII a. viduryje Rusų stačiatikių bažnyčioje patriacho Nikono įvykdytos reformos. Šios tikinčiųjų bendruomenės, pasipriešinusios naujovėms, atkakliai besilaikančios senojo tikėjimo ir senųjų apeigų, savo kraštuose patyrė Nikono pasekėjų ir caro valdžios persekiojimus.
Vengdami represijų, XVIIa. pabaigoje – XVIII a. sentikiai persikėlė į Lietuvą ir čia apsigyveno. Jie naudojosi tikybos laisve, kuri buvo įtraukta į III-ąjį Lietuvos Statutą. Atvykėliai pasižymėjo uždaru gyvenimo būdu, savo tikėjimo neskleidė tarp kitų Lietuvos tikinčiųjų.
Pirmieji sentikiai Utenos rajono teritorijoje apsigyveno Sirvydžių kaime. Rašytiniuose šaltiniuose jie paminėti XVIIIa pabaigoje Tauragnų dvaro inventoriaus apraše.
Utenos mieste sentikių bendruomenė pradėjo kurtis 1950–ųjų pradžioje, kai sentikių šeimos iš Utenos rajono Nečėnų, Sirvydžių, Stalnioniškio, Šeimaties kaimų ėmė keltis į Uteną. Tai nebuvo laisvanoriškas sentikių pasirinkimas, nes iki tol pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo vertimasis žemdirbyste ir kaimo amatais. Miesto gyvenimas jiems buvo nepriimtinas ir svetimas, tačiau sudėtingos pokario aplinkybės ir nenoras likti kolūkiuose vertė žmones emigruoti į miestus.
Jevgenijaus Nikitino žiniomis, Utenoje sentikių bendruomenė gyvavo nuo 1930–ųjų metų. Yra užfiksuota, kad iki II-ojo pasaulinio karo Rybnikuose (tuometiniame Utenos priemiestyje) gyveno sentikių šeimos ir buvo nedidelės sentikių kapinės. Akmeniniai paminklėliai – vieni gražesni, kiti kuklesni – liudijo šį tikėjimą. Kapinaitėse buvo laidojama iki XX a. 7-ojo dešimtmečio.
Per Švč. Trejybės iškilmes atvykdavo dvasininkas iš Sirvydžių, susirinkdavo tikinčiųjų būrys ir melsdavosi po atviru dangumi bei sentikių namuose. Vėliau kapinaitės buvo sunaikintos. Ne visi sentikiai turėjo galimybes savo artimųjų palaikus perlaidoti kitur. Kai buldozeriu buvo lyginamas kalnelis, tai liudininkai pasakojo, kad „kauleliai byrėjo, byrėjo“...
Apie 1980 m. Utenoje gyveno apie 1000 sentikių, bendruomenės branduolį sudarė keli šimtai tikinčiųjų. Jiems ilgą laiką teko verstis be savo maldos namų, nes sovietmečio laikotarpiu valdžia nedavė leidimo užregistruoti sentikių bendruomenės ir statyti maldos namų. Žmonės meldėsi namuose.
Keičiantis politinei situacijai, 1989 m. Utenoje, Joneliškio g. buvo pašventinti būsimų Utenos maldos namų pamatai. Finansinę ir materialinę paramą statyboms suteikė Vilniaus ir Klaipėdos sentikių bendruomenės, keletas Utenos įmonių ir organizacijų. Didžioji lėšų dalis statybai buvo gauta iš sentikių aukų.
Statomais maldos namais namais rūpinosi tuometinis sentikių bendruomenės vadovas Jevgenijus Nikitinas, patarimais ir darbu prisidėjo Markas Ivanovas, Galaktionas Pančenko, Ivanas Nazarovas, Kiriakas Kalinkinas, Vasilijus Babachinas, Ana Rutkovskaja ir kiti.
1991 m. lapkričio mėn. statybos buvo baigtos. iškilmingai pašventinta ir dedikuota Šv. arkangelo Mykolo garbei (rus. во имя святого Архистратига Михаила) cerkvė atvėrė duris nuolatinėms pamaldoms. Tiesa, patys sentikiai sako, kad vadinti cerkve sentikių maldos namus nėra visai tikslu, nes trūksta esminio ir būtino cerkvėse dalyko – altoriaus, todėl teisingesnis pavadinimas yra maldos namai (rus. моленная).
Cerkvės pastatas suręstas pagal senosios rusų architektūros tradicijas, pagrindiniu fasadu orientuotas į vakarų pusę. Arkinius langus puošia dekoratyviai stiklų padalinimai.
Cerkvė išsiskiria aukštu dvišlaičiu, pusiau valminiu stogu. Virš dengto prieangio iškilusi masyvi varpinė, kurią vainikuoja svogūno formos kupolas su kryžiumi. Kupolo forma simbolizuoja degančią žvakę ir ugningą maldą. Sidabrinė kupolo spalva reiškia švarą ir šventumą.
Rytinėje pastato pusėje ant kraigo įrengtas mažas kupoliukas su kryžiumi.
Viduje, prie rytinės sienos yra keliais aukštais sustatytos ikonos, kurios sudaro ikonostasą. Čia vyksta didžioji apeigų dalis, dvasiškas tėvas ir giedotojai meldžiasi, pačioje pamaldų pabaigoje sakomas pamokslas. Vyrai ir moterys stovi skirtingose cerkvės pusėse: vyrai ­– dešinėje, moterys – kairėje. Visi meldžiasi stovėdami.
Į Lietuvą sentikiai su savimi atsivežė daug vertingų ikonų ir knygų. Deja, prieš keliasdešimt metų, kilus religinio meno vagysčių bangai, vertingųjų ikonų Utenos sentikiai neišsaugojo.
Dalį ikonų Stalnioniškio sentikių bendruomenė perdavė Utenos cerkvei, šios ikonos ir sudaro ikonostaso pagrindą.
Religiniam sentikių gyvenimui vadovauja ir religines apeigas atlieka pačių bendruomenės narių išrinkti parapijiečiai (rus. духовные отцы, наставники).
Dvasiškas tėvas privalo ne tik mokėti senąją slavų kalbą, išmanyti bei teisingai atlikti apeigas, bet ir pelnyti bendruomenės pasitikėjimą. Tuomet, kai jį palaimina du ar trys iš kitų parapijų dvasiškieji tėvai, jis patvirtinamas pilnateisiu bendruomenės vadovu ir jau gali teikti sakramentus. 2007 m. Utenos sentikių bendruomenės vadovu ir dvasišku tėvu tapo Antonijus Lesnikovas.
2021 m. Utenos sentikių bendruomenė švęs Šv. arkangelo Mykolo cerkvės 30-metį.

Atsiliepimai

Komentuoti