Viešpaties Pakilimo į dangų stačiatikių cerkvė

Maldos namai

Kontaktai

Utenos stačiatikių bendruomenės gyvavimo ir cerkvės istoriją galima išskirti į tris etapus:
nuo XIX a.pabaigos iki I-ojo pasaulinio karo;
nuo 1925 m iki II-ojo pasaulinio karo;
nuo 1989 m. iki šių dienų.
Šv. Sergijaus Radonežiečo cerkvė
Nedidelė šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė buvo pastatyta pradėjus sparčiai augti miestui prie pašto trakto Varšuva–Sankt Peterburgas. Pagrindinis cerkvės statybų rėmėjas ir iniciatorius buvo G. Biriukovas. 1869nm. cerkvė pašventinta, pamaldas joje laikydavo dvasininkas, atvykdavęs iš Užpalių. Aplink cerkvę buvo stačiatikių kapinaitės.
Utenos stačiatikių bendruomenė buvo negausi, cerkvei išlaikyti nuolat trūko lėšų. Kai 1879 m. Vyžuonėlių dvarą įsigijo aukšto rango generolas Vladimiras Veriovkinas, jis su šeima tapo aktyvūs stačiatikių bendruomenės globėjai ir rėmėjai. Vladimiro Veriovkino žmona Jelizaveta Veriovkina mėgo piešti, dvaro patalpose kabėjo jos aliejiniai paveikslai „Kristus ir Magdalena", „Kristus bažnyčioje". Keletą ikonų ji yra padovanojusi Utenos cerkvei.
Veriovkino duktė Mariana Veriovkina (vėliau tapusi garsia Vakarų Europos dailininke–ekspresioniste) rūpinosi cerkvės puošyba ir bendravo su vietos dvasininku. Kai šeima vasarodavo Vyžuonėlių dvare, kurį pavadino Blagodat‘ (liet. Palaima), atvykdavo į sekmadienio pamaldas.
1887 m. Veriovkinai pasirūpino cerkvės atnaujinimu. Buvo pastatytas dengtas prieangis, į varpinę įkelti trys varpai, išlieti iš sidabro ir bronzos lydinio, vienas iš iš jų penkių pūdų svorio, kiti du mažesni. Tuo metu įrengtas naujas ikonostasas, įsigytos ikonos ir liturginės vėliavos.
Vladimiro Veriovkino sūnus Piotras Veriovkinas, 1904nm. paskirtas Kauno gubernatoriumi, paveldėjęs Vyžuonėlių dvarą, tęsė tėvo pradėtą cerkvės ir parapijos rėmimo veiklą.
1909 m. cerkvės pašonėje įsikūrė Šv. Sergijaus brolija – Kauno Šv. Nikolajaus brolijos padalinys. Brolijos sąraše įrašyti 35 nariai. Piotras Veriovkinas buvo išrinktas brolijos tarybos nariu.
Šalia cerkvės įsteigta vargšų ir našlaičių prieglauda, kurią globojo Piotro Veriovkino žmona Sofija Veriovkina.
Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, Piotras Veriovkinas, 1915 m. palikdamas Lietuvą, pasirūpino Utenos cerkvės turto evakuacija – visi reikmenys, pradedant ikonomis ir baigiant varpais, buvo sudėti į 6 dėžes ir išsiųsti į Estiją.
Cerkvė neveikė apie 10 metų.
1925 m. žiemą atvykęs naujai paskirtas jaunas dvasininkas Aleksandras Černajus su šeima rado prišnerkštą cerkvelę be durų ir be langų. Vietinės stačiatikių bendruomenės nariai, vadovaujami chirurgo Česlovo Norvilos žmonos Anos Norvilienės, cerkvelę iškuopė, sudėjo grindis, nuplovė ir išdažė sienas. Artėjant Kalėdoms, į sutvarkytą tuščią cerkvę dvasininkas Aleksandras Černajus atnešė eglučių ir žvakių, grįžęs iš Kauno Piotras Veriovkinas atvežė iš namų kelis šventus paveikslus, jo pavyzdžiu pasekė ir kiti parapijiečiai. Kalėdų liturgija buvo švenčiama atgijusioje cerkvėje.
Kai Piotras Veriovkinas tapo stačiatikių bendruomenės seniūnu, 1926 m. jis kreipėsi į Estijos valdžią su prašymu grąžinti cerkvės turtą. Prašymas buvo patenkintas ir cerkvės reikmenys parsiųsti. Molėtų bažnyčios klebonas pranešė, kad jo bažnyčioje yra sudėtas drožiniais išpuoštas cerkvės ikonostasas, kurį netrukus dvasininkas parsigabeno į Utenos cerkvę.
1927 m. šv. Sergijaus Radonežiečio iškilmių metu cerkvę pašventino Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Eleuterijus (Bogojavlenskis).
1931 m. Veriovkinų pastangomis ir iš dalies lėšomis šalia cerkvės pastatytas parapijai priklausantis namas, kuriame gyveno ir dvasininkas su šeima. Šiame pastate buvo šeši erdvūs kambariai bei kitos patalpos.
1941 m. vasarą Utenoje įsitvirtinus vokiečiams, cerkvė padegta ir nugriauta, o plytos panaudotos kitų pastatų statyboms.
Sovietmečiu Utenos stačiatikiams nebuvo leista įsteigti bendruomenės ir įkurti savo maldos namų. Uteniškių stačiatikių šeimos vykdavo melstis į Anykščius, Zarasus, Ukmergę, Užpalius.
Atėjus permainų metui, 1989 m. Utenos stačiatikiai užregistravo savo bendruomenę. Norėdami atgauti tarpukariu parapijai priklausiusį namą, bendruomenės vadovai įdėjo daug pastangų, išmanymo ir atkaklumo, kol įrodė, kad tai parapijos nuosavybė.
Prabėgus 5 metams, 1995 m. vienoje iš namo patalpų įrengus koplyčią, tikintieji ėmė rinktis pamaldoms. Iš Visagino atvykdavo dvasininkai Georgijus Salomatovas ir Josifas Zeteišvilis, vėliau – Olegas Štelmanas iš Vilniaus. Tik 1997 m. parapijos namas teisiškai atiteko bendruomenei ir pradėtas namo remontas bei atnaujinimas, keičiant jo patalpas į cerkvės erdves.
Mikniškių stačiatikių bendruomenė padovanojo Utenos cerkvei senovines liturgines vėliavas. 1999 m. iš Užpalių cerkvės atvežtas ikonostasas buvo toks aprūkęs nuo žvakių dūmų, kad ikonostasą teko nušveisti upelyje. Kas pavaizduota patamsėjusiose ikonose, buvo neįmanoma atpažinti, jas buvo būtina restauruoti. Tai atliko uteniškis Konstantinas Lozovas, vėliau ir visaginietė Olga Kiričenko.
Cerkvė buvo pašventinta Viešpaties Pakilimo į dangų titulu.
Viešpaties pakilimo į dangų ikoną nutapė profesionalus dailininkas iš Utenos Laimonas Šmergelis. Ši ikona puošia pietinę cerkvės sieną. Virš kairiojo lango kabo Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas, virš dešiniojo – šv. Sergijaus Radonežiečio ikona, primenanti Utenos stačiatikių bendruomenės istoriją. Smaragdiniame sienų apmušalų fone tarpsta aukso spalvos vynuogienojai su lapais ir uogų kekėmis.
Per liturgines šventes stačiatikių bendruomenė renkasi į pamaldas, kurioms vadovauja dvasininkas Sergijus Kulakovkis.

Atsiliepimai

Komentuoti