Vyžo šaltinis

Gamta

Kontaktai

Kur beeitum mažame miestelyje Vyžuonose, visur susiduri su Žalčio Vyžo legenda. Žalčio pavidalą turėjusio lietuvių dievo atvaizdas įamžintas Vyžuonų herbe, karūnuotas žaltys išdrožtas prie kelio pastatytame mediniame stulpe, pasitinkančiame visus atvažiuojančius. Iš Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčios sienos kyšo akmeninė išsižiojusio žalčio galva, o jei norite pamatyti visą žaltį, nuo bažnyčios leiskitės šlaitu gatvės link – didelis medinis dievas susirangęs šildosi atokaitoje prie akmenimis apdėlioto baseinėlio. Šis baseinėlis nepaprastas – tai Žalčio šaltinis, trykštantis šlaite nuo neatmenamų laikų. Nežinantiems jis labiau panašus į apvalų baseinėlį, nes jokios srovės nematyti – ji trykšta dugne.
Prie Vyžo guolio pastatytas suoliukas norintiems pailsėti ir su žalčiu pasikalbėti. Pavasarį Vyžo šnabždesį nustelbia paukščių giesmės, užliejančios šlaite pražįstantį sakurų sodą, bet tylų rudenį jį galima išgirsti šlamančiuose lapuose. Nuo Vyžo suoliuko matyti kalvos papėdėje nusidriekusių Vyžuonų stogai ir kelias.
Seniai, seniai, neatmenamais laikais, šiose žemėse gyveno žmonės pagoniai. Garbino ąžuolus, saulę, žalčius, perkūną, melsdavosi prie ąžuolų, šali šaltinėlių. Kartą, vienas senas krivis pasiruošė eiti maldos atlikti. Kartu išsiruošė visa šeima. Tik mažas krivio vaikaitis niekaip nespėjo apie suaugusius. Pagaliau jis pasiėmė apavą ir bandė apsiauti. Staiga suriko:
-Vyža! Vyža!- Išsigando, mat vyžoje lindėjo mažas žalčiukas.
Krivio vaikaitis žalčiuką apsiėmė auginti, pasiimdavo su savimi melstis prie seno, storo ąžuolo. Čia ant akmens aukodavo grūdus ir kitas gamtos gėrybes. Kai derlius būdavo paaukotas- sudegintas ant akmens- vaikaitis žalčiuką padėdavo ant šilto akmens, o girdyti nešdavo į kalno papėdėje čiurlenantį šaltinėlį.
Žalčiukas taip ir augo Krivio namuose, globojamas jaunojo vaikaičio. Tą žalčiuką praminė Vyža. Kai visi eidavo melstis prie ąžuolo, buvo nešamas ir žalčiukas. Taip užaugo žaltys Vyžas, užaugo vaikaitis, kuris perėmė senelio Krivio pareigas. Kadangi žaltys ir taip jau buvo garbinamas, tai jokių kliūčių nesudarė šio žalčio Vyžos padėjimas ant aukuro akmens. Vėliau buvo padaryta akmeninė žalčio galva ir prie jos susirinkusieji melsdavosi, laikydami ją stebuklinga, o šaltinėlį- stebuklingų galių turinčiu.
Seni žmonės sako: „Jei rankas Vyžo šaltinėly nusiplausi – laimingas visus metus būsi!“

Atsiliepimai

Komentuoti