Ąžuolijos botaninio zoologinio savivaldybės draustinio mokomasis gamtos takas

Gamta

Ąžuolijos miškas yra Utenos rajone, Leliūnų seniūnijoje. Pagal medynų sudėtį, kurioje vyrauja ąžuolai, drebulės, uosiai, liepos, tai – Vidurio Europos plačialapių miškų šiaurinio pozonio miškas. Bendras Ąžuolijos miško plotas 305 ha. Tai vienas iš trijų didesnių Utenos rajono ąžuolynų, užimantis 15% bendro visų miškų ploto. Apie 1/3 šių Ąžuolynų sudaro Ąžuolija. Šio ąžuolyno dalis 2001 metų Utenos rajono tarybos sprendimu paskelbta Ąžuolijos botaniniu zoologiniu savivaldybės draustiniu, kuris užima 68,2 ha šio miško ploto. Taip pat draustinyje įrengtas Ąžuolijos draustinio mokomasis gamtos takas.
Ąžuolijos draustinio mokomojo gamtos tako ilgis ~ 4 km.
Takas skirtas visiems besidomintiems gamta, biologija, moksleiviams, gamtininkų būrelių nariams.
Eidami taku lankytojai susipažįsta su seno lapuočių miško ir natūralaus upelio gamtine įvairove, o stotelėsė gali atlikti užduotis.

Tako vieta:
Vykstant iš Utenos miesto reikia važiuoti magistraliniu keliu A14 (Utena - Vilnius), penktame kilometre privažiuosite buvusio geležinkelio tiltą, sukite į kairėje pusėje esantį keliuką prieš pat tiltą ir šiek tiek pavažiavus keliuku palikite automobilį (GPS: 55.464136, 25.571232 (WGS). Toliau reikia eiti servitutiniu keliu tiesiai apie 350 m ir rasite pirmąsias nuorodas į taką. Sekdami rodykles prieisite tako pradžią žymintį informacinį stendą ir aplankysite 15 tako stotelių. Nuo palikto automobilio iki pažintinio tako eiti reikės ~ 900 m, o tako ilgis ~ 4 km.
Vykstant iš Vilniaus pusės reikia važiuoti magistraliniu keliu A14 (Vilnius - Utena), 92 kilometre privažiuosite buvusio geležinkelio tiltą, sukite į dešinę pusėje esantį keliuką už tilto ir šiek tiek pavažiavus keliuku palikite automobilį (GPS: 55.464136, 25.571232 (WGS). Toliau reikia eiti servitutiniu keliu tiesiai apie 350 m ir rasite pirmąsias nuorodas į taką. Sekdami rodykles prieisite tako pradžią žymintį informacinį stendą ir aplankysite 15 tako stotelių. Nuo palikto automobilio iki pažintinio tako eiti reikės ~ 900 m, o tako ilgis ~ 4 km.
!!! Svarbu: takas yra natūralaus miško, t.y. jis nėra išklotas medinėmis lentelėmis ar kito tipo danga. Eiti taku nėra lengva: statūs šlaitai, laiptai, žemapelkės, kai kur gali tekti perlipti nulūžusius medžius, palijus gali būti slidu. Apeiti taką užtrunka ~ 3-4 val.

Tako stotelės:
Pirma stotelė – Ąžuolynas. Plačialapių medžių (ąžuolų, uosių, liepų, guobų) miškas yra ūksmingas, pro tankias medžių lajas prasiskverbia mažai saulės šviesos. Todėl čia auga paunksnę mėgstantys žoliniai augalai: paprastoji garšva, miškinė notra, didžiažiedis katilėlis. Daugelis lapuočių miško augalų prisitaikę žydėti anksti pavasarį, kol medžiai dar nesulapoję. Iki vasaros pradžios, kol medžių lajos nesutankėję jie jau spėja subrandinti sėklas. Vasarą daugelio šių augalų lapai nunyksta. Tokie augalai vadinami efemeroidais. Tai rūteniai, baltažiedės ir geltonžiedės plukės, plautės, vištapienės. Anksti pavasarį žydi ir žibuoklės, kašubiniai vėdrynai, pavasariniai pelėžirniai.
Užduotis: išmokite pažinti 5-6 lapuočių miško žolinių augalų rūšis.

Antra stotelė – Kirtavietė. Senovėje lietuviai didžiai gerbė ąžuolus ir šventais juos laikė. Kirsti ąžuolus kunigai šventais kirviais tegalėję. Medžius, tarp jų ąžuolus, lietuviai gerbė dėl kelių priežasčių: medis ir jo gyvenimas buvo gretinamas su žmogumi ir jo gyvenimu; medžiai buvę dvasių ir dievų buveinės; dėl medžių gydomųjų savybių; medžiuose gyvenę protėvių vėlės.
Tačiau dabar vis daugiau miškų iškertama. Pagrindinė kirtimų priežastis – medienos gavyba.
Užduotis: suskaičiuokite nukirsto medžio metines rieves ir nustatykite jo amžių.

Trečia stotelė – Senvagė. Kadaise šiais vingiais tekėjo Viešos upelis. Vėliau upė, ardydama krantą, prasigraužė tiesesnį kelią, palikusi stovinčio vandens senvages. Dabar čia – varlių, rupūžių ir tritonų nerštavietė, daugybės vandens vabzdžių buveinė.
Užduotis: stebėkite senvagės vandens gyvūnijos (buožgalvių, vabzdžių ir jų lervų) gyvenimą.

Ketvirta stotelė – Nuošliauža ir bebrų užtvanka. Nuošliauža – uolienų masės nuslinkimas šlaitu žemyn dėl sunkio jėgos, slenkančių uolienų masė.
Bebrą pamatyti nelengva, nes šis žvėrelis labai budrus, o veiklus tiktai vakare ir naktį. Lapuočių medžių žievė – bene svarbiausias bebro maistas. Žvėrelis slapstosi ir ilsisi urvuose, o kadangi čia vandens nedaug, bebras padarė užtvanką ir pakėlė jos lygį. Mat įėjimas į urvą paprastai būna po vandeniu.
Užduotis: stebėkite išilgai upelio abiejų pusių pažeistus augalus.

Penkta stotelė – Raguva. Raguva tai:
Dauba, klonis, loma su stačiais krantais;
Pailgas sausas arba su laikina vandens tėkme klonis lėkštai įdubusiu dugnu, šlaitai dažnai apaugę krūmais, medžiais. Lietuvoje raguvos yra reliktinės formos, susidariusios tirpstant ir traukiantis ledynams;
Gilus išneštas griovys ar giliai išvažinėtas kelias;
Defliacinis klonis tarp kopų.

Šešta stotelė – Grybai. Ąžuolijoje jau aptikta 10 grybų rūšių, įrašytų į Raudonąją knygą ir kasmet vis atrandama naujų retenybių.
Užduotis: Ąžuolijos miške suraskite kuo daugiau grybų.

Septinta stotelė – Geniai. Ąžuolijoje galima aptikti 7 iš 9 Lietuvos geninių paukščių rūšių. Čia peri visos 4 margųjų genių rūšys, tarp jų retas baltnugaris genys, apyretis vidutinysis genys. Gyvena juodoji ir pilkoji meletos bei Ąžuolijos miškui labai būdingi ir saviti uoksiniai paukščiai: grąžiagalvė, varnėnas (peri drevėse), bukutis, mėlynoji zylė.
Užduotis: suraskite iškaltą genio uoksą.

Aštunta stotelė – Upelis. Upelio plotį nesunkiai galima išmatuoti rulete ar virve, gylį – kartimi arba meškere, o vidutinį srovės greitį pakankamai tiksliai galima nustatyti stebint plaukiančius pasroviui daiktus.
Užduotis: išmatuokite upės gylį, plotį bei tėkmės greitį.

Devinta stotelė – Pusiasalis. Tai sausuma, iš trijų pusių supama vandens.

Dešimta stotelė – Drevėtas ąžuolas. Pelėdos. Drevės atsiranda medienos grybams (kempinėms) suardžius medieną. Dažnai medžiuose uoksus iškala geniai, meletos. Naminės pelėdos peri didelėse, plačiose drevėse.
Užduotis: apžiūrėkite iš drevėto ąžuolo byrančius trūnėsius ir ieškokite gyvūnų veiklos pėdsakų, pvz. gilių ir riešutų liekanų, pelėdų išvamų.

Vienuolikta stotelė – Urvų kalnelis. Kai kurie žvėrys gyvena urvuose. Tai barsukai, lapės, mangutai, įvairiausi graužikai.
Užduotis: stebėkite, ar gyvenami žvėrių urvai, t.y. ar yra urvų valymo žymių, kaip paskleistas iškastas gruntas, ar yra pėdsakų, plaukų, grobio liekanų.

Dvylikta stotelė – Kinivarpų židinys. Kinivarpa – tamsiai rudas arba juodas vabaliukas, graužiantis medieną.
Užduotis: po atlupta sausos eglės žieve stebėkite kinivarpų takus.

Trylikta stotelė – Gumbuotas ąžuolas. Aplink šį ąžuolą miškas jau kartą buvo iškirstas, tačiau jis išliko ir dabar yra senesnis už daugelį aplinkui augančių medžių.
Užduotis: išmatuokite ąžuolo apimtį.

Keturiolikta stotelė – Geležinkelis. Čia žmogaus pakeista aplinka, tačiau ir joje galima aptikti daug įdomybių…
Užduotis: stebėkite „sėklų banką“ sankasoje ir suskaičiuokite pastebėtas gegūnes.

Penkiolikta stotelė – Šlapias juodalksnynas. Stebėkite šlapią juodalksnių mišką – čia taip pat jūsų laukia augalų įvairovė.

Atsiliepimai

Komentuoti