Saldutiškis

Saldutiškis – tarp miškų ir ežerų įsikūrusi, šalia geležinkelio užaugusi gyvenvietė, seniūnijos centras. Miestelio istorija neatsiejama nuo dvarininkų Jaloveckių pavardės. XIX a. pr. čia dvarą nusipirko Antanas Jaloveckis (1772–1852). Dvaro paveldėtojo – žymaus visuomenės veikėjo, karo inžinieriaus, generolo Boleslovo Jaloveckio (1846–1917) iniciatyva 1899 m. nutiesus siaurąjį geležinkelį Panevėžys–Švenčionėliai, pradėjo kurtis Saldutiškio gyvenvietė. Ypač miestelio augimą paskatino miško eksploatacijos įmonė, 1927 m. čia įsikūrusi dėl patogaus miško medžiagų transportavimo geležinkeliu. Saldutiškis gražėjo: miestelio aikštė ir gatvės buvo išgrįstos akmenimis, pakeisti mediniai šaligatviai. Ir dabar Saldutiškio Stoties gatvėje (1) galima pasivaikščioti senuoju grindiniu. Tarsi istorinių filmų kūrimui parengta gatvelė veda link buvusios geležinkelio stoties. Šalia stoties pastato 2006 m. pastatytas stogastulpis, skirtas 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusio masinio lietuvių trėmimo į Sibirą datai atminti. Gatvelėje istorinę atmintį žadina ir kitas, dar 1928 m. pastatytas paminklas Lietuvos valstybės nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti. Istorinių ir memorialinių vietų lankytojai gali užsukti į Saldutiškio Dvaro kalno kapines (2) miestelio pakraštyje. Miestelio širdis – senojo dvaro pastatai – ne kartą buvo perstatyti, keista ir jų paskirtis. 1922 m. iš Rusijos grįžęs kun. Antanas Maciulevičius (1882–1968) dvaro salėje įrengė koplyčią ir pradėjo laikyti pamaldas. 1923 m. kanauninkas Juozapas Kukta įkūrė parapiją. Bažnyčios statyba užsiėmė 1924 m. iš Rusijos grįžęs klebonas Stanislovas Švėgžda. Klebonija įsikūrė dvaro rūmuose, o dvaro svirnas, ant akmenų mūro sienų surentus medinę dalį ir bokštus, pertvarkytas į bažnyčią. Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (3) savo parapijiečiams duris atvėrė 1928 metais. Tais pačiais metais iš Kuktiškių koplytėlės atvežti XIX a. pr. pagaminti vargonai mediniais vamzdžiais. Šiuo istoriniu instrumentu bažnyčioje vargonuojama iki šiol. 2000 m. kun. Jurgio Kazlausko rūpesčiu akmenimis išpuoštas bažnyčios šventorius: 50 akmenų simbolizuoja rožinį, o ant kiekvieno akmens iškalti gatvių, aplinkinių kaimų pavadinimai byloja apie tikinčiųjų vienybę ir bendravimą. Bažnyčios šventorių puošia ir dvi medinės Šv. Pranciškaus Asyžiečio, žinomo kaip gyvūnų ir gamtos globėjo, skulptūros.
Įdomiomis istorinėmis aplinkybėmis Pakaso ežero pakrantėje atsirado Kirdeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (4). XX a. pr. Kirdeikiai priklausė Linkmenų parapijai. Išvedus demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, Linkmenų parapija buvo padalinta. Linkmenų bažnyčiai likus Lenkijai atitekusioje teritorijoje, jos klebonas Juozas Breiva pasitraukė į Kirdeikius ir pradėjo rūpintis naujos parapijos steigimu ir bažnyčios statyba. Medinė, dvibokštė, istorizmo stiliaus su neogotikos elementų imitacijomis bažnyčia pastatyta 1927 m. pagal inžinieriaus P. Lito projektą. Bažnyčios šventoriuje palaidotas kun. J. Breiva (1891–1939) – žinomas lietuvybės puoselėtojas, nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjas ir stiprintojas, Kirdeikių parapijos steigėjas ir šio krašto švietėjas. Priešais bažnyčią pastatyta Šv. Jono Krikštytojo skulptūra (skulptorius P. Gaižutis). Kirdeikiai saugo ir kun. Silvestro Gimžausko (1845–1897) – čia gimusio žymaus visuomenininko, tautinio atgimimo veikėjo atminimą. Šios iškilios asmenybės gimtinės vietą (5) žymi 1988 m. pastatytas stogastulpis (skulptorius S. Karanauskas).
Pažinkime slėpiningos Labanoro girios kaimynystėje plytintį Saldutiškį ir jo apylinkes!

ŽEMĖLAPIS